Vilniaus Universitetas

Igoris Zujevas mokytojasIgoris Zujevas, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių ir latvių kalbų mokytojas, tik šiemet Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro bei dalyko pedagogikos gretutines studijas ir įgijo mokytojo kvalifikaciją. Dvidešimt trejų metų mokytojas prisipažįsta, kad į šį kelią jį atvedė ne tik nuolatos jame pulsuojanti pedagogo gyslelė, jį supę mokytojai, bet ir aiškus tikslas – būti mokytoju jis norėjo ir to siekė visą gyvenimą. Igoris tiki, kad švietimo sistema mažais žingsneliais juda į priekį, o į mokyklas turi ateiti kuo daugiau jaunimo.

Papasakok, kaip čia atsidūrei, kodėl mokykloje?

Pedagogo kelią pasirinkau dar sėdėdamas mokykliniame suole. Pirmoje klasėje įkvėpė mokytoja, kuri ne tik kiekvieną dieną dalijosi gerumu, pakantumu, nuoširdumu, išmokė dailaus rašto, parodė, kaip išspręsti uždavinį, bet ir savo pavyzdžiu skatino siekti svajonių, kelti tikslus. Tiesa, besimokydamas mokykloje nuolatos susidurdavau su dilema – kokio dalyko mokytoju būti? Iš pradžių maniau, kad noriu sieti gyvenimą su pradinukais. Vis dėlto gimnazijoje norai staigiai pakito, kai susipažinau su lietuvių kalbos mokytoja. Ji pastūmėjo rinktis lituanistiką. Baigęs studijas patekau į pedagogų rengimo programą „Renkuosi mokyti!“, dėl kurios dabar dirbu šioje mokykloje.

Kaip atradai savyje pedagogo gyslelę, ar turėjai pavyzdžių šeimoje, giminėje, kuriais norėjai sekti?

Pamenu, trečioje klasėje mokytoja savaitei išvyko stažuotis. Pavaduojančio mokytojo mums taip ir nepaskyrė, todėl juo tapau aš. Ko gero, norai buvo didesni už mane patį, o mokytoja labai manimi pasitikėjo palikdama klasės užduotis mano atsakomybei.

Todėl pedagogo gyslelė (čia jau būtų galima įvardyti ją ir ne deminutyvo forma) pulsavo nuolatos. Kaskart ji vis stiprėjo, augo ir brendo. Gera, kai šalia turėjau šitiek įkvepiančių ir motyvuojančių asmenybių: mokytojai, mama, universiteto dėstytojai, pedagoginių praktikų vadovai… Dabar suprantu, kaip svarbu jaunam žmogui turėti ko siekti.

Ar sunkus mokytojo darbas?

Visi darbai nėra lengvi. Dažnai sakau, kad mokytojas – ne profesija, bet pašaukimas, gyvenimo kelias. Kai dirbi darbą, kurio norėjai visą gyvenimą, apie kurį išūžei smegenis ne tik giminaičiams, draugams, bet ir bendraklasiams, kolegoms iš universiteto, pamiršti galvoti apie tai, ar darbas sunkus. Negaliu teigti, kad nuolatinis sąsiuvinių taisymas, dokumentų pildymas nevargina ir nesekina, tačiau grįžęs namo, dar kartą permąstęs dienos įvykius supranti, kad šiandien buvo verta žengti kiekvieną žingsnį, ištarti kiekvieną žodį. Mokinio šypsena ir vilties kupinas žvilgsnis atpalaiduoja ir nuramina.

Kokiu mokytoju sieki būti?

Įdomus klausimas. Pirmiausia noriu būti atviru ŽMOGUMI. Tuo, kurio kabineto durys nuolatos atviros, kuris pasiekiamas įvairiausiais gyvenimo klausimais. Tikiu, kad gėris šių dienų visuomenėje vis dar gali nustelbti visas negandas. Nereiktų pamiršti, kad mokytojas visų pirma – žmogus, kuriuo galima pasitikėti, turintis jausmus, mėgstamą veiklą, individualų požiūrį. Norėtųsi pajusti kiekvieną mokinį, įsijausti į jo vaidmenį, suprasti jo poreikius.

Ar gali pasakyti tris priežastis, kodėl verta būti mokytoju, ar nesigaili savo pasirinkimo? Žaviosios šio darbo savybės.

Būdamas mokytoju, tampi pavyzdžiu kiekvienam vaikui tavo klasėje. Mokytojas ne tik moko, suteikia žinių, bet ir ugdo žmoguje žmogų. Kai matai, kaip laikui bėgant tavo įdėtos pastangos grįžta, kai junti mokinio pažangą ir tobulėjimą – tai yra tikra pedagogo laimė…

Trys tavo darbo minusai?

Pirmasis – žadintuvas, įkyriai skambantis 5:45. Antrasis – laiko trūkumas (bet čia jau, matyt, asmeninė dienotvarkės nesilaikymo problema). Trečiasis – komunikacijos su mokinių tėvais palaikymas. Gaila, ne visi tėvai supranta, kad jie yra neatsiejama ugdymo(si) dalis ir kad yra atsakingi už vaiko mokymąsi. Manyčiau, kad tai įdirbio klausimas. Kol kas man, kaip pirmamečiam pedagogui, sunku apie tai kalbėti…

Kas turėtų rinktis pedagogo kelią, kokios prigimtinės savybės yra būtinos, o kokios turėtų būti išugdomos?

Privalomosios savybės: kantrybė, atsakomybė, atsidavimas darbui, kurį darai. Išugdomos: nuolankumas, atkaklumas, kilnumas. Nors iš tiesų manau, kad visos būdo savybės galėtų būti išugdomos. Kai aš svarsčiau apie tai, kuo noriu būti užaugęs, supratau viena – turiu turėti aiškų siekį, tikslą. Kai žinai, ko sieki ir kodėl, eiti gyvenimo keliu pasidaro keliskart paprasčiau.

Ką norėtum keisti švietimo sistemoje, ar pats jauti, kad kažkas joje vis dėlto keičiasi ir į gerąją pusę?

Sudėtingas klausimas. Kol kas nepajutau didelių sunkumų, kylančių iš giluminės švietimo sistemos, nors žiniasklaida ir visuomenės nuomonė byloja apie kitką. Aišku viena – privalu įtraukti į šią sritį kuo daugiau jaunimo. Niekuomet nepateisinsiu mokyklos vadovų, administracijos, užkertančių kelią jaunuoliams į mokyklas, švietimo įstaigas. Mokyklos turi atsinaujinti ir prisitaikyti prie kintančio laiko sąlygų, priešingu atveju sustabarės ne tik pedagogai, bet ir jauniausioji karta.

Tikiu, kad švietimo sistema mažais, bet užtikrintais žingsneliais juda į priekį – renovuojamos ugdymo įstaigos, modernizuojami kabinetai, mokiniams suteikiama daugiau laisvės rinktis, o ir pats ugdymo turinys nuolatos tobulinamas. Šiuo metu labai svarbu nesustoti, semtis gerosios patirties iš užsienio kolegų, dalytis žiniomis su kitais.

Kiek metų skiria tave ir tavo mokinius? Kokioms klasėms dėstai? Kokie šiandieniniai tavo mokiniai?

Nedaug. Tačiau mokinių pagarbą jaučiu, kad ir kiek metų mus skirtų. Dėstau penktokams ir šeštokams – patiems įdomiausiems mokiniams! Atėjęs į mokyklą pastebėjau, kaip skiriasi šių dienų mokiniai nuo tų, su kuriais pats praleidau dvylika gyvenimo metų. XXI a. mokiniai veržlūs ir reiklūs, nuolatos stimuliuojantys mokytojus atsinaujinti, įkvėpti savo dalyku. Mokiniams nebeužtenka tradicinio mokytojo stovėjimo „prieš klasę“. Mokytojas turi taikyti naujausius metodus ir būdus, norėdamas padaryti pamoką kuo efektyvesnę. Man patinka, nes pats esu jaunas. Tikiu, kad susikalbame.

Kuri eilėraščius, Zarasų rajono savivaldybė apdovanojo „Už literatūrinius gebėjimus ir kūrybines iniciatyvas“, svajoji išleisti savo poezijos knygą. Ar lieka laiko poezijai?

Deja, poeziją teko palikti nuošaly. Gal reikia pribręsti, o galbūt atrasti naują įkvėpimo šaltinį. Poezija man visada buvo tarytum išsivadavimo, išsilaisvinimo ir atgaivos būdas. Ko gero, dar ateis laikas, kai vėl prisėsiu prie kūrybos.

Dėstai ir latvių kalbą, kur jos išmokai?

Meilė latvių kalbai atėjo iš seniau. Esu kilęs iš Zarasų – mažo kurortinio miestelio pasienyje. Nuolatos girdėjau latvių kalbą parduotuvėse, per radiją, televiziją. Taip ir įsišaknijo brolių kalba mano kraujyje. Pirmame kurse pasirinkau latvių kalbą, ir nuo tos akimirkos niekada jos nepaleidau. Vienerius studijų metus praleidau Daugpilyje ir Rygoje pagal Europos mainų programą „Erasmus+“, kur VU įgytas kalbos žinias galėjau pritaikyti studijuodamas baltistiką ir latvių filologiją, bendraudamas su latviškai kalbančiais studentais. Šiuo metu mokykloje penktokams dėstau latvių kaip antrąją užsienio kalbą. Esame demokratiška, inovatyvi mokykla, todėl ir vieninteliai, kur mokiniai pramoksta antrosios baltų kalbos.

Ką norėtum pasakyti savo mokiniams, kurie renkasi gyvenimo kelią?

Niekada nebijoti klysti, nes atpažinę savo klaidą žmonės mokosi tam, kad ateityje daugiau nebeklystų. Užsibrėžti tikslus, juk šitaip ramu žinoti, kad turi ko siekti. Nepamiršti apie pamatines žmogaus vertybes – atsakomybę, pagarbą, toleranciją. Na ir žinoma – išlikti savimi. Tai, ko gero, šiais laikais sudėtingiausia…

Kokį vaidmenį tavo gyvenime vaidino Vilniaus universitetas, filologijos ir edukologijos studijos?

Savojoje Alma Mater pradėjau tobulėti kaip asmenybė, mokytojas. Jau baigęs VU lituanistikos studijas suprantu, kad pasirinkimas studijuoti čia nebuvo klaidingas. Priešingai. Llietuvių filologija – daugiasluoksnis išsilavinimas, brandinantis ryžtingą, savimi pasitikinčią asmenybę. Pedagoginių žinių sėmiausi pasirinkęs gretutines dalyko pedagogikos studijas, kurias norėjosi tęsti ir magistrantūroje, tačiau darbas mokykloje ir pirmieji auklėtiniai atėmė visą laisvą laiką…  Džiaugiuosi, kad „humanitarinė“ lituanistika ir „socialinė“ dalyko pedagogika puikiai derėjo tarpusavyje, pildė viena kitą. Kadangi esu vienas pirmųjų, baigusių dalyko pedagogikos programą, galiu drąsiai teigti, kad šis blynas tikrai neprisvilęs. Juk kas daugiau atvestų mane į darbą, kurio taip siekiau?

Šiuo metu VU Pedagogikos centras koordinuoja dvi pedagogų rengimo programas: laipsnio nesuteikiančias studijas „Mokyklos pedagogika“ ir gretutines studijas „Dalyko pedagogika“. VU tinkliniu pagrindu vienijami Chemijos, Ekonomikos, Filologijos, Fizikos, Gamtos mokslų, Istorijos, Matematikos ir informatikos fakultetų ir Orientalistikos centro dėstytojai.

Informacijos ir nuotraukos šaltinis – portalas VU Naujienos